Sėskime į Vytauto valtį!
Naujoji Vytauto Barausko lyrikos knyga – įvairi, solidi, keliasluoksnė. Ir tematine, ir stilistine prasmėmis. Rinkinyje išvystame evoliucionuojantį, nei metų naštai, nei mąstymo inercijai nenorintį pasiduoti lyrišką ir romantišką Vytauto Barausko talentą. Vytautas glaudžiai bendrauja/bendravo su Muzikos mūza, ne vienam kompozitoriui patiko sklandžios, muzikalios jo eilės ir jie pagal jas mielai kūrė dainas. „Dainų žanras“ slepia savyje ir trukdžius, žinomus kiekvienam poetui. Tai patyrė ir Vytautas, kai nejučia įsitraukdavo į inercinį eiliavimą, standartinių temų kultivavimą. Naujojoje knygoje Vytautas patalpino tik geriausius šios rūšies/šio žanro eilėraščius, ir juos miela skaityti, kartu su poetu pasivaikščioti po gražiąją Lietuvą, pasvajoti, nugrizti į jaunystės prisiminimus.
Perskaičius „verlibrinius“ /laisvąja eilėdara parašytus Vytauto eilėraščius, kokių šioje knygoje yra didžioji dalis, labai apsidžiaugiau fenomenu, kuris vadinamas Kūryba. Bet ir šitas terminas šiuo atveju nelabai tinka, kadangi Vytauto naujosios knygos būtent „verlibrinė“ dalis sukelia iliuziją, jog ji nėra nei sukurta, nei „padaryta“, nei tuo labiau „sukonstruota“. Ji yra įkvėpta, išjausta, išdžiaugta (reiktų įvesti tokį naujadarą). Ji – išmylėta! Ir tai didelis novatoriškumas dabartinėje mūsų poezijoje, kurioje net jauni, net pradedantys poetai rašo seniokiškai, liūdnai, neretai ir rezignatoriškai. Tad visa Kūrybos esmė šiuo atveju (Vytauto) atsiremia į poeto pasaulėjautą, į jo pasaulio žiūrą, į vertybes, kurios akcentuojamos. Vytautas originaliai pavadintoje savo knygoje akcentuoja Meilę, Šviesą, Grožį, jaunatviškai spaudo tik mažorinius savo sielos vargonų klavišus, tik džiaugiasi gyvenimu, mylima moterimi, gamta...
Tikrai retas atvejis šiuolaikinėje lietuvių lyrikoje. Turiu omeny ne pompastiškai, ne pseudo, bet vitališkai, natūraliai plūstantį šio poeto džiaugsmą, moters, gamtos, pagaliau paties gyvenimo įsimylėjimą. Ir jis, savaime paimtas (kaip kūrybos „medžiagos“ faktas/reiškinys), būtų nieko vertas (arba liktų tik šviesios autoriaus pasaulėjautos paliudijimu), jeigu neturėtų estetinės/meninės kondicijos, ekonomiškiau tarus, jeigu neturėtų aukštos „prabos“. Šis dalykas mane gerokai nustebino, kadangi ankstesni Vytauto eilėraščiai /tik tie, kuriuos teko skaityti/ meninės kokybės, formos požiūriu atrodė kiek senamadiški, monotoniški. Gal „dainų žanras“ ir jam trukdė laisviau alsuoti, drąsiau atsiverti. O šiame rinkinyje Vytauto talentas praturtėjęs naujais mostais, spalvomis, iš tiesų giliu, laisvu kvėpavimu. Net, rodos, tie patys ar panašūs tematiniai motyvai pasikeičia, praturtėja, įgavę kitas eilėdarines formas. Žinoma, forma, eilėdara – išvestinis dalykas, o lemia turinys, lemia, kaip sakyta, paties autoriaus dvasinis praturtėjimas, atsinaujinimas. Beje, ne vien tik meilę, džiaugsmą, ar saulės šypsenas adoruoja poetas, bet pastebi ir tokius dalykus, kurių „įsimylėję kurtiniai“ tikrai nematytų...Štai toks „disonansinis“ eilėraštis Kelionė laiptais:
Miega vakarė tamsa.
( Po laiptais).
Išmaldai ištiestos rankos
(Po laiptais).
Alkio bebalsė kančia
(Po laiptais).
Skausmo pakąstas žvilgsnis
(Po laiptais).
Žmogaus pagalbos šauksmas
(Po laiptais).
Viršuje tų laiptų –
Stalas.
Fotelis.
Portfelis.
Minkštasuolis.
Nežinau tiksliai, kiek Vytautas Barauskas iš tiesų kalendoriškai tylėjo/nerašė eiklėraščių ,mąstė, svajojo ar paprasčiausiai gyveno/, tačiau „Po keturių tylėjimų“ jo prabilta su didele talento jėga, su metų tėkmės nenualinta, kasdienių rūpesčių nesubuitinta, bet, priešingai, sustiprėjusia ir estetiškai išgražėjusia siela.
Debesys
Pudruoja
Mėnulio
Skruostą.
Ežero
Veidrodyje
Šukuojasi
Pušys.
Snaudžia valtis
Užutekio uoste...
Laukdama
Mūsų.
Geri, talentingi poetai/kūrėjai visada atveria sau ir tuo pačiu mums, skaitytojams, naujus kelius, naujas galimybes ir naujas...pagundas. Tad sėskime į Vytauto Barausko mums sukurtą vilionių valtį ir pasileiskime ja per vandenis, per visas devynias bangas! Pamenate neapoliečių dainos priedainį – „Skriskime liūdesį šalin nuviję,/Santa Liučija, Santa Liučija“? Neapoliečių kvietimas neliūdėti, džiaugtis ataidi naujojoje Vytauto Barausko knygoje. Gražiai ataidi, taip, kad net patys neapolitiečiai pavydėtų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą