M O T I N A I
MINORINIS TRIPTIKAS
1.Po ąžuolais
Kai mėnesiena braidžioja po žemę,
Skaičiuodama jos paslaptis ir atradimus.
Du ąžuolai, du augaloti seniai,
Prigludę viens prie kito,
Saugoja nuo jos namus.
O namuose,
Tamsiam šešėlyje, prie lango
Dvi šviesios akys buria likimus:
Tai kryžių kryžkelėj parimusį aplanko,
Tai vėju laksto per darganotus arimus.
Dvi mažos akys dideliam pasauly-
Du mikroskopiniai gyvenimo lašai,
Pripratę ir prie gėrio, melo ir apgaulių,
Ir prie tamsos,
Kurios aušrų laužai
Jau neįstengia sudraskyti,
Kaip neįstengia naktį šokiui kviest.
O būdavo...
O būdavo ligi gaidžių, lig ryto
Net ir po polkos nesinorėdavo pridėst.
Du ąžuolai, du augaloti seniai,
Prigludę viens prie kito saugoja namus.
Dvi akys mėnesieną blausią remia
Ir saugoja vaikų – klajūnų likimus.
2.Baladė apie meilę
Sūnus prasikalto
Taip, kad net žemė sukluso.
Net paukščiai išskrido.
Net upė, šią žinę išgirdusi,
Vandenis savo pasuko.
Atlėkė aidas nuo žemės,
Žmogaus pamintos.
-Sūnui pagelbėti reikia maldos.
Ilgos ir gilios.
Pilnos skausmo ir priesakų.
Motina krito ant kelių
Kieme prie didžiausio akmens
Ir ėmė liet skausmą.
Akmuo net apkurto.
-Sūnus kentės bausmę,
Kol jo namuose
Liks bent šiek tiek saulės,
Bent šiek tiek džiaugsmo
Ir laimės.
Motina peržegnojo bustą,
Savo rankom statytą,
Uždarė visas langines,
Duris aklinai užrakino
Ir užrėmė jas
Visais sodo medžiais,
Kad niekas ir niekad
Vidun nepralįstų.
Atlėkė vėjas –
Senas sūnaus užtarėjas:
-Sūnui išgelbėti reikia
Ne tik maldos,
Bet ir nors mažo upelio
Ašarų.
Motina šoko ant kojų.
Rankomis apglėbė širdį
Ir, ją į priekį atstačiusi,
Leidos į kelią.
Ėjo palaukėm,
Sūnaus kur tik būta,
Ėjo takais, sūnaus kur praeita,
Ežerus, kalvas, upes ji praėjo,
Kur tiktai vardas sūnaus užklydo,
Kur tik jo žodį kas nors girdėjo.
Ėjo tol, kolei kelią pastojo
Žynys.
-Motin, gana!- tarė jis,-
Nebeliūdėk ir nebeverk.
Tu tiktai man vienam tark,
Kad jį smerki ir nebemyli,
Ir aš pats tau tapsiu
Tavo sūnum.
Motina galvą pakėlė.
Sulinkę pečiai išsitiesino.
Akys sustingo,
Įsmigo į tolį ir kažkam tarė:
-Ne, tam aš jėgų šitiekos
Tikrai
Neturėsiu...
....................
Klupo senutė ant grindinio,
Priekin atstačiusi ranką..
Žmonės įmeta retsykiais
Vieną ar kitą monetą
Ir nieks nesupranta,
Niekas nežino,
Kad toje rankoje
Liepsnoja širdis,
Kuriai labai labai reikia
Tiktai mažo upelio
Ašarų...
3.Paskutinė kelionė
Paskutinė kelionė. Ant rankų
Tyliai iriasi skausmas sunkus.
Žvalgos medžiai ir kryžiai į dangų,
Kuriam meldės per amžius žmogus.
Buvo grožio, kančių ir nelaimių.
Skrista paukščiais, keliauta kalnais.
Juodas nuospaudų dryžius savaime
Neatėjo grublėtais delnais.
Jos namuos niekada mums netruko
Šilto žvilgsnio ir žodžio gaivos.
Jos giraitė beržų ir anūkų
Dar ilgai šitoj žemėje oš.
Kapas. Ašaros. Gėlės apsvaigę
Ir plačiai atsivėręs dangus.
Šitaip būdavo. Bus. Šitaip baigia
Paskutinę kelionę žmogus.
MINORINIS TRIPTIKAS
1.Po ąžuolais
Kai mėnesiena braidžioja po žemę,
Skaičiuodama jos paslaptis ir atradimus.
Du ąžuolai, du augaloti seniai,
Prigludę viens prie kito,
Saugoja nuo jos namus.
O namuose,
Tamsiam šešėlyje, prie lango
Dvi šviesios akys buria likimus:
Tai kryžių kryžkelėj parimusį aplanko,
Tai vėju laksto per darganotus arimus.
Dvi mažos akys dideliam pasauly-
Du mikroskopiniai gyvenimo lašai,
Pripratę ir prie gėrio, melo ir apgaulių,
Ir prie tamsos,
Kurios aušrų laužai
Jau neįstengia sudraskyti,
Kaip neįstengia naktį šokiui kviest.
O būdavo...
O būdavo ligi gaidžių, lig ryto
Net ir po polkos nesinorėdavo pridėst.
Du ąžuolai, du augaloti seniai,
Prigludę viens prie kito saugoja namus.
Dvi akys mėnesieną blausią remia
Ir saugoja vaikų – klajūnų likimus.
2.Baladė apie meilę
Sūnus prasikalto
Taip, kad net žemė sukluso.
Net paukščiai išskrido.
Net upė, šią žinę išgirdusi,
Vandenis savo pasuko.
Atlėkė aidas nuo žemės,
Žmogaus pamintos.
-Sūnui pagelbėti reikia maldos.
Ilgos ir gilios.
Pilnos skausmo ir priesakų.
Motina krito ant kelių
Kieme prie didžiausio akmens
Ir ėmė liet skausmą.
Akmuo net apkurto.
-Sūnus kentės bausmę,
Kol jo namuose
Liks bent šiek tiek saulės,
Bent šiek tiek džiaugsmo
Ir laimės.
Motina peržegnojo bustą,
Savo rankom statytą,
Uždarė visas langines,
Duris aklinai užrakino
Ir užrėmė jas
Visais sodo medžiais,
Kad niekas ir niekad
Vidun nepralįstų.
Atlėkė vėjas –
Senas sūnaus užtarėjas:
-Sūnui išgelbėti reikia
Ne tik maldos,
Bet ir nors mažo upelio
Ašarų.
Motina šoko ant kojų.
Rankomis apglėbė širdį
Ir, ją į priekį atstačiusi,
Leidos į kelią.
Ėjo palaukėm,
Sūnaus kur tik būta,
Ėjo takais, sūnaus kur praeita,
Ežerus, kalvas, upes ji praėjo,
Kur tiktai vardas sūnaus užklydo,
Kur tik jo žodį kas nors girdėjo.
Ėjo tol, kolei kelią pastojo
Žynys.
-Motin, gana!- tarė jis,-
Nebeliūdėk ir nebeverk.
Tu tiktai man vienam tark,
Kad jį smerki ir nebemyli,
Ir aš pats tau tapsiu
Tavo sūnum.
Motina galvą pakėlė.
Sulinkę pečiai išsitiesino.
Akys sustingo,
Įsmigo į tolį ir kažkam tarė:
-Ne, tam aš jėgų šitiekos
Tikrai
Neturėsiu...
....................
Klupo senutė ant grindinio,
Priekin atstačiusi ranką..
Žmonės įmeta retsykiais
Vieną ar kitą monetą
Ir nieks nesupranta,
Niekas nežino,
Kad toje rankoje
Liepsnoja širdis,
Kuriai labai labai reikia
Tiktai mažo upelio
Ašarų...
3.Paskutinė kelionė
Paskutinė kelionė. Ant rankų
Tyliai iriasi skausmas sunkus.
Žvalgos medžiai ir kryžiai į dangų,
Kuriam meldės per amžius žmogus.
Buvo grožio, kančių ir nelaimių.
Skrista paukščiais, keliauta kalnais.
Juodas nuospaudų dryžius savaime
Neatėjo grublėtais delnais.
Jos namuos niekada mums netruko
Šilto žvilgsnio ir žodžio gaivos.
Jos giraitė beržų ir anūkų
Dar ilgai šitoj žemėje oš.
Kapas. Ašaros. Gėlės apsvaigę
Ir plačiai atsivėręs dangus.
Šitaip būdavo. Bus. Šitaip baigia
Paskutinę kelionę žmogus.
