Apie mane

Mano nuotrauka
užsimu leidyba; rašau pats knygas: dominuoja poezija ir aforizmai

Vytautas Barauskas

Vytautas Barauskas

2013 m. balandžio 16 d., antradienis

2012 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis

Vytautas Barauskas "Po keturių tylėjimų" (Fragmentai)

Alfredas Guščius, Literatūros kritikas
Sėskime į Vytauto valtį!
Naujoji Vytauto Barausko lyrikos knyga – įvairi, solidi, keliasluoksnė. Ir tematine, ir stilistine prasmėmis. Rinkinyje išvystame evoliucionuojantį, nei metų naštai, nei mąstymo inercijai nenorintį pasiduoti lyrišką ir romantišką Vytauto Barausko talentą. Vytautas glaudžiai bendrauja/bendravo su Muzikos mūza, ne vienam kompozitoriui patiko sklandžios, muzikalios jo eilės ir jie pagal jas mielai kūrė dainas. „Dainų žanras“ slepia savyje ir trukdžius, žinomus kiekvienam poetui. Tai patyrė ir Vytautas, kai nejučia įsitraukdavo į inercinį eiliavimą, standartinių temų kultivavimą. Naujojoje knygoje Vytautas patalpino tik geriausius šios rūšies/šio žanro eilėraščius, ir juos miela skaityti, kartu su poetu pasivaikščioti po gražiąją Lietuvą, pasvajoti, nugrizti į jaunystės prisiminimus. 
Perskaičius „verlibrinius“ /laisvąja eilėdara parašytus Vytauto eilėraščius, kokių šioje knygoje yra didžioji dalis, labai apsidžiaugiau fenomenu, kuris vadinamas Kūryba. Bet ir šitas terminas šiuo atveju nelabai tinka, kadangi Vytauto naujosios knygos būtent „verlibrinė“ dalis sukelia iliuziją, jog ji nėra nei sukurta, nei „padaryta“, nei tuo labiau „sukonstruota“. Ji yra įkvėpta, išjausta, išdžiaugta (reiktų įvesti tokį naujadarą). Ji – išmylėta! Ir tai didelis novatoriškumas dabartinėje mūsų poezijoje, kurioje net jauni, net pradedantys poetai rašo seniokiškai, liūdnai, neretai ir rezignatoriškai. Tad visa Kūrybos esmė šiuo atveju (Vytauto) atsiremia į poeto pasaulėjautą, į jo pasaulio žiūrą, į vertybes, kurios akcentuojamos. Vytautas originaliai pavadintoje savo knygoje akcentuoja Meilę, Šviesą, Grožį, jaunatviškai spaudo tik mažorinius savo sielos vargonų klavišus, tik džiaugiasi gyvenimu, mylima moterimi, gamta...
Tikrai retas atvejis šiuolaikinėje lietuvių lyrikoje. Turiu omeny ne pompastiškai, ne pseudo, bet vitališkai, natūraliai plūstantį šio poeto džiaugsmą, moters, gamtos, pagaliau paties gyvenimo įsimylėjimą. Ir jis, savaime paimtas (kaip kūrybos „medžiagos“ faktas/reiškinys), būtų nieko vertas (arba liktų tik šviesios autoriaus pasaulėjautos paliudijimu), jeigu neturėtų estetinės/meninės kondicijos, ekonomiškiau tarus, jeigu neturėtų aukštos „prabos“. Šis dalykas mane gerokai nustebino, kadangi ankstesni Vytauto eilėraščiai /tik tie, kuriuos teko skaityti/ meninės kokybės, formos požiūriu atrodė kiek senamadiški, monotoniški. Gal „dainų žanras“ ir jam trukdė laisviau alsuoti, drąsiau atsiverti. O šiame rinkinyje Vytauto talentas praturtėjęs naujais mostais, spalvomis, iš tiesų giliu, laisvu kvėpavimu. Net, rodos, tie patys ar panašūs tematiniai motyvai pasikeičia, praturtėja, įgavę kitas eilėdarines formas. Žinoma, forma, eilėdara – išvestinis dalykas, o lemia turinys, lemia, kaip sakyta, paties autoriaus dvasinis praturtėjimas, atsinaujinimas. Beje, ne vien tik meilę, džiaugsmą, ar saulės šypsenas adoruoja poetas, bet pastebi ir tokius dalykus, kurių „įsimylėję kurtiniai“ tikrai nematytų...Štai toks „disonansinis“ eilėraštis Kelionė laiptais:

Miega vakarė tamsa.
( Po laiptais).

Išmaldai ištiestos rankos
(Po laiptais).

Alkio bebalsė kančia
(Po laiptais).

Skausmo pakąstas žvilgsnis
(Po laiptais).

Žmogaus pagalbos šauksmas
(Po laiptais).

Viršuje tų laiptų –
Stalas.
Fotelis. 
Portfelis.
Minkštasuolis.

Nežinau tiksliai, kiek Vytautas Barauskas iš tiesų kalendoriškai tylėjo/nerašė eiklėraščių ,mąstė, svajojo ar paprasčiausiai gyveno/, tačiau „Po keturių tylėjimų“ jo prabilta su didele talento jėga, su metų tėkmės nenualinta, kasdienių rūpesčių nesubuitinta, bet, priešingai, sustiprėjusia ir estetiškai išgražėjusia siela.

Debesys
Pudruoja
Mėnulio
Skruostą.

Ežero
Veidrodyje
Šukuojasi
Pušys.

Snaudžia valtis
Užutekio uoste...
Laukdama
Mūsų.
Geri, talentingi poetai/kūrėjai visada atveria sau ir tuo pačiu mums, skaitytojams, naujus kelius, naujas galimybes ir naujas...pagundas. Tad sėskime į Vytauto Barausko mums sukurtą vilionių valtį ir pasileiskime ja per vandenis, per visas devynias bangas! Pamenate neapoliečių dainos priedainį – „Skriskime liūdesį šalin nuviję,/Santa Liučija, Santa Liučija“? Neapoliečių kvietimas neliūdėti, džiaugtis ataidi naujojoje Vytauto Barausko knygoje. Gražiai ataidi, taip, kad net patys neapolitiečiai pavydėtų... 

2012 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

Vytautas Brauskas; Gimtinei

                  Gimtinei

 

Apkabink mane

                      Beržo dainuojančiu šlamesiu ,

                      Tūkstančiu žemės kvapų ,

                      Spengiančia ryto ramybe

                      Ir bobų vasaros voratinklių gijomis.

 

               Pabučiuok mane

                      Kvepiančiom vieškelio dulkėm,

                     Medų apginusių bičių geluonimi,

                      Sodo žiedų saldumu

                      Ir dobilo raudonom lūpom..

 

                Prisiglausk prie manęs

                      Prisirpusių vyšnių karoliais,

                      Pakelės kryžių kančia,

                      Šunų apkandžiotom palaukėm

                      Ir dalgiais suraikytom rugiapjūtėm.

 

                Pagirdyk mane

                      Šulinio svirčių girgždėjimu,

                      Džiūstančio upelio troškuliu,

                      šaltu rasos sidabru

                      Ir spalvotais vaikystės sapnais -

 

               Aš taip pasiilgstu Tavęs , Gimtine...

 

Žodis,

Iššautas nevaldoma strėle,

Atsimušė

Tiesiog

Į baltapūkės mergytės akis,

Slepiamas  mėlynu žibutės žiedu..

 

Virpa

Tarytum benamė

Mano širdis,

Apglėbusi žibutės skausmą,

Ir klausosi,

Klausosi

Spengiančios tylos.

  

**

 

Taurė -

Pilna Tavo meilės vyno.

Keliu ją

Virš visų sodų,

Virš visų gėlynų,

Į kuriuos saulė  man pripylė

Spalvingiausių Laimės žiedų.

  

 Vienatvė

 

Nuometu puošias diena.

Ruošiasi puoton daina.

Šaukia dangun vyturiai...

O širdyje

Tuštuma.

 

Vėjo sparnų supama,

Plaikstos virš laužo liepsna,

Skamba palaukė visa,

O širdyje

Tuštuma.

 

Pratęsia naktį diena,

Tavęs, tik Tavęs laukdama.

Tildo gaudimą varpų

Vienatvė,

Vilku kaukdama.

 

 

Vytautas Barauskas; Širdies daina



Rangos vakaro šešėliai
Ant juodos bangų skaros-
Greit ir vėl per jūros mėlį
Tylomis naktis parjos.

Tik mana svaja negrįžta.
Nei viena, nei su kraičiu,
Išsiilgusi jaunystės
Ir širdy slėptų kančių.

Žvaigždės sakmę ims tuoj sekti,
Žadins tylą iš miegų.
Braidžiosiu sapnais per naktį
Būsimų audrų takų…

Mėnuo debesį nuritęs,
Mano sapną aplankys
Ir bučiuos, bučiuos lig ryto
Tavo saulėtas akis.

Mėnulio

Pilnaties
Takais
Dangaus ramybė
Žeme
Vaikšto...
Kad niekas netrukdytų
Svajonių,
Meilės
Ir dar negimusių
Vaikų
**
Skubu,
Lekiu
Ko toliau,
Ko toliau
Nuo Tavęs...
Kad ,
Padidėjęs ilgesys,
Sutrumpintų kelią
Atgal pas Tave.

2009 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Vytautas Barauskas "Po keturių tylėjimų", eilėraščiai, 2009, Vilnius

PO KETURIŲ TYLĖJIMŲ

Prikėliau
Seniai dirvonuojantį
Popieriaus
Lapą.
Parkerio noragu
Uždėjau
Riboženklius,
Minčių akėčiomis
Išpurenau lauką
Ir pasėjau
Meilę.

Jeigu ji
Sudygs,
Sotinsiu kiekvieną
Alkaną
Širdį.
***

Apšerkšnijo
Voratinkliais
Visi mano
Medžiai.

Vieną rytą
Juose
Užsidegė
Saulės žvakutės.

Prisirinkęs
Pilną širdį
Tavo bučinių,
Rašau
Pavasariui
Laišką.

Aš visada
Labai laukiu
Pavasario.
Ir ne todėl, kad
Visuose languose
Pražysta šypsenos,
Iš beržų pabyra
Sula,
O visa, kas gyva
Ruošiasi
Meilės puotai.

Laukiu pavasario,
Kad gegutė
Iškukuotų
Dar
Bent vienus metus
Su Tavim.


PIRMA DALIS

Vienos nakties triptichas

1.
Padėjau galvą ant jos-
Baltos baltos
Nakties paukštės-
Ir nuskendau
Palaimos jūroje,
Prisodrintoje
Vėjų giesmės,
Debesų ošimo
Ir dar negimusių
Mano dainų.
Kažkada
Atodūsiais išpurenta
Po tūkstančių dienų
Klajonių
Pagalvė pakvipo
Mėnulio pilnaties ramybe
Ir nepasotinamu
Sapnų saldumu.

2.
Ankstyvas rytas.
Saulės spindulys
Nutūpė į kambarį
Ir veidrodžio akimi
Ėmė skaityti mano veidą-
Tėvų dovanotą knygą.

Supratau:
Net saulei parūpo,
Kaip praėjo
Mano naktis
Niekada
Neskęstančiame
Baltos paukštės laive.

3..
Mintys nubėgo,
Nubėgo
Sodo takučiu
Ir staiga sustojo.
Pakėlė obuolį
Ir -.
Į Rojų.

***
I. Užutekio uoste

Debesys
Pudruoja
Mėnulio
Skruostą.

Ežero
Veidrodyje
Šukuojasi
Pušys.

Snaudžia valtis
Užutekio uoste...
Laukdama
Mūsų.

**
Ežero veidrodis.
Jame-
Saulė
Ir tu.

Kokios
Abi
Panašios.

**
Tavo akys-
Dvi žvakių
Liepsnelės.

Nuo jų
Šviesu, šviesu.

Ir šilta.

**
Auginu,
Brandinu
Savo mintis
Ir dedu
Ant tavo lūpų.

Kaip malonu
Girdėti jas
Tavo balsu.

**
Kai laikai
Mano ranką,
Galėčiau būti
Neregiu.

Visa kas gražu
Pasaulyje,
Jaučiu Tavyje.

**
Išlakčiau,
Jei galėčiau,
Visą mėnesienos pieną,
Kad ir nakties tamsoj
Dar ryškiau spindėtų
Tavo akių žavesys-
Žemėje labai labai
Trūksta
Širdies šviesos.

**
Tu- ne gėlė,
Ne upelis,
Ne ąžuolo lapas,
Ne diemedžio žiedas..
Tu- raktas,
Kuriuo atsirakinu
Gražų gražų pasaulį,
Kada būna nyku,
Ar kai širdį ima graužti
Vienuma.

**
Baltas baltas sniegas.
Šerkšnas dabina
Šermukšnių viršūnę,
Kurią vis siekia nepasiekia
Viršui pakibusių
Varveklių šukos.
Medžiai,
Sustirę ir sušalę,
Pavasario svajonėm apsigobę,
Atrodė ieško vienas kito,
Pavydėdami man
Tavo delnų šilumos.

**
Būk kuom tik nori:
- Žuvėdra ( pagausiu),
- -Mintimi ( pasivysiu),
- Žibute ( nusiskinsiu),
- Debesėliu ( apsiklosiu),
- Ašara ( nurysiu),
- Rakštim (iškentėsiu).
Nebūk tik...
Nebūki tik mano šešėliu-
Jo niekada niekada
Nesugebėsiu išbučiuot

***
Atsilaužiau dalį nakties,
Jos rieke pamaitinau
Sukilusias savo mintis,
Ir širdžiai pasidarė šviesiau.

Nereikia man saulės-
Pakanka Tavęs.

***
Klausausi Tavo
Žodžių.
Kiekvienas jų
Tarsi rasota
Rytmečio gėlė.

Skinu jas
Ir nešu
Dovanų
Savo
Likimui.

A t s a k a s

Apkabinai.
Prigludai.
Pabučiavai.

Žvilgsnis šviesus,
Alsavimas šiltas ir gaivus,
Kokį pajunti
Pavasariui
Pravėręs langą.

Saulei įdienojus,
Prie lango
Pasodinau a t s a k ą,
Kad...
Išsiskleidus žiedams,
Žemei ir žmonėms
Jis primintų
Tavo akių šviesą,
Tavo žodžių švelnumą,
Tavo gerumo versmės
Čiurlenimą.


Man reikia

Man reikia tavo žodžio,
kad tave pažinčiau.
Man reikia tavo žvilgsnio,
kad širdį pamatyčiau,
Man reikia tavo rankos,
kad eit greičiau išmokčiau,
Man reikia tavo meilės,
kad gyvent norėčiau.


II. SVAJONIŲ PIEVOJE
Priglūdau
Prie tavo lūpų:
-Prie ankstyvo
Pavasario spindulio,

-Prie vėjuje
Žaidžiančių
Vasaros žiedų,

-Prie saldžios
Miegančio debesio
Tylos,

Ir ėmiau gainioti
Mintis,
Pabirusias
Svajonių pievoje.

1.
Medžio viršūnių žvakės
Sminga
Į dangaus mėlynumą.

Žalia jų šviesa
Šluoja praplaukiančius debesis
Ir vedžioja
Kaip niekada laimingą
Mano
Žvilgsnį.

Kokia palaima
Gėrėtis dangaus platybėmis
Ir klausytis klausytis
Kaip beldžiasi
Tavo širdis
Į mano smilkinį .

2.
Kažkieno įsiutintas
Vėjas
Šustelėjo
Lietumi suvilgytą
Lapų sruogą
Ant tavo kvepiančios krūtinės
Ir mano alkanų akių.

Nesitikėjau, kad jis,
Kipšas,
Toks pavydus.


3.
Ant tavo blakstienų
Įkyriai krito
Nepaklusni
Mano plaukų sruogelė.
Tavo akių ežerėliuose
Spindėjo dangus,
Plaukė debesys,
O išdavikiški
Paukščių balsai
Laukams garsino
Pirmąją
Mudviejų
Paslaptį.
4.
Dangaus skliautas
Užsimetė
Trispalvį šaliką.

Žemė visus
Žalius aprėdus
Šlaksto
Lietaus sidabru.

Pro debesų maršką
Saulė žvelgia į mus,
Šypsosi
Ir klausosi ,
Kaip dainuoja
Dvi
Mylinčios širdys.

5.
Ant ilgos prisiminimų smilgos
Veriu gražiausių žodžių aidą,
Saldžiausių lūpų nektarą,
Spinduliuojančių akių šviesą
Ir
Iškėlęs nešu
Auštančiam rytui,
Kad
Tarp laimingiausiųjų
Pirmasis pamatytų mane.

6.
Žvakės liepsna suaižėjo tylą.
Skarmaluoti šešėliai
Sustingo kampuose.
Sugaudžiau,
Suklupdžiau ties durim
Visas savo mintis
Ir įkaliau žvilgsnį
Į vienintelį lubose tašką.
Tylos sarkofage
Klausiaus tavo balso,
Akių žavesy
Girdėjau rugiagėlių šėlsmą,
O vėliau,
Jau sapne,
Plačiai atverstoj dangaus knygoj
Grožėjaus
Žvaigždėm išrašytu
Tavo vardu.

7.
Kai pajuntu
Vienatvės sopulį,
Svajonių erdvėje
Pasodinu dar vieną
Vaikystės medį.
Sutupdau jame
Visų giedančių paukščių
Balsus,
Apkaišau jį
Rytmečių spalvom
Ir viršūnėn įkeliu
Pirmosios meilės vardą.

Kai ant vienatvės šydo
Sutviska šypsena,
Ant ištiesto delno
Visada
Nutūpia boružė,
Nešiojanti pasakas
Ir dalinanti Dangų.

NAKTIES VALSAS

Suplasnojęs
Saulėlydžio sparnais
Ant kvepiančių laukų
Nutūpė vakaras.

Medžiai suklupo maldai,
Mėnulis stojo sargybon,
O dvi sesės-
Meilė ir Naktis-
Žmonėms užsakė
Vestuvinį valsą.

***
Kol žemės akys
Skaičiavo žvaigždes,
Naktis
Kiekvieną želmenį
Išpuošė
Sidabriniais
Rasos auskarais.
Mėnulio šviesa,
Į baltus vystyklus
Įsupo
Svaiginančią tylą - -
O barzdota
Gamtos išmintis
Užrašė
Naujus adresus
Ateinantiems.

***

Mėnulis-
Tas niekad
Nemiegantis
Dangaus seklys-
Pasislėpė
Anapus stogo.

Atidariau langą,
Kad nakties
Prisilietimas
Dar labiau
Apsvaigintų.

***

Tamsiai mėlyname
Dangaus kieme
Baltas mėnulio gaidys
Sulesė visus mirgančius grūdus
Ir,
Suplasnojęs ryto sparnais,
Nutūpė anapus
Miško keteros.
Lygiai taip pat,
Kaip ir aną naktį,
Pameni?

***
Baltos
Purpurinės salos
Besipuikuodamos
Prieš visą pasaulį
Plaukia dangumi.

Saldžiu pavydu
Gobia jas mūsų akys,
Besisupančios
Paslaptingame
Pušyno
Ežere.

***
Raudona
Dangaus rožė
Perkūno iššauta,
Įsmigo į vandenį
Ir uždegė ežerą.

Po akimirkos
Tamsa tapo
Dar baisesnė.

Nuo tada
Siaube gimusį
Tavo prisilietimą
Ir nepakartojamą
Švelnumą
Kiekvieną vasarą
Ženklinu
Širdyje išaugintų
Žemiškų
Rožių puokštėmis.

***
Naktis
Jau kelintą sykį
Pasikinko mano sapnus,
Sukrauna į jų ratus
Dienos kraitį
Ir gainioja ligi pat ryto
Keliais ir takeliais,
Kuriuos mudu ženklinome
Savo bučiniais

***

Nukrito saulės
Spindulys.
Ant visų medžių
Pakibo tūkstantis
Žvaigždučių.

Iš nematytos šalies
Atskrido vėjas
Ir ėmė groti
Visų lapų smuikais.

Iš plaukiančio
Debesio
Nukrito
Svaiginanti ramybė,
Paskelbusi žemėje
Palaimos šventę.
-----------------
Kai širdyje
Užsidega
Meilės žvakutė,
Visas pasaulis tampa
Kalėdine eglute.

***

Išskridę paukščiai
Išsinešė vasarą.

Užgeso žvaigždės.

Apledėja svajonės.

Šunys sukandžiojo naktis.

Džiaugiuos,
Kad ilgesys neboja šalčio
Ir širdies kalvėje
Tebepučia
Dumples.

***

Nusijuokė
Žiedas,
Pamatęs
Ryto saulę.
Vėjas
Suvirpino
Vandens stygas.


Nuo debesio
Sparno
Nutrukęs paukštis
Palietė
Rasom išklotą
Tylą.

Kiekvienas
Gamtos prisilietimas
Many
Tebekuria dainas,
Kurias vis dar
Tebedainuoju
Tau.

IV.ANT SAMANOTO AKMENS


Kai ateinu
Į laiko kryžkelę,
Prisėdu
Ant samanoto akmens-
Likusio
Vienintelio
Nesavanaudžio
Draugo -,
Pasikalbėt su likimu,
Pasidalinti
Išskridusių gervių
Laukimu.


...Žodžių
Ir žvilgsnių
Prisilietimo kvapu
Užsipildo
Visa
Minčių erdvė.

Skamba
Krintanti žvaigždė.

Šarmos marškiniais
Apsigobusių medžių
Šakos
Dabinasi
Nauju
Gyvybės alsavimu.

Debesų laivais
Iriasi, plaukia
Saulėlydžio laiškai...-

Kai savo vardu
Palieti man širdį,
Ją visada
Nušviečia
Spalvingos
Prisiminimų kibirkštys.

....Didelėm didelėm ašarom
Verkia dangus.
Naktis it motina
Gaubia peršlapusią žemę.
Tarytum gandrai
Braidžioja po ją mano mintys
Ir gaudo
Basas vaikystės vasaras.

....Sušalę voratinklių siūlai
Audžia baltą maršką.
Baltais marškiniais
Apsivilko kaimo trobos,
Pakelės medžiai,
Kryžkelių koplytstulpiai,
Paukščių skrydis
Ir visos visos
Laukų tolumos.
Balti miškų dūmai
Paslėpė dangų.
Po balta gūnia
Sulindo visas
Mano pasaulis.

...Valandų valandomis,
Dienų dienomis
Stovime
Vienas kito glėbyje.

Šaltis varva pirštais.

Tik kartais,
Tik retkarčiais
Mintis- bėglė
Ištrūksta
Į neapčiuopiamą erdvę

Ir grįžta
Nešina
Trupinėlį saulės

...Kai atšąla širdys,
Ir žmonės tampa
Visi vienodi.
Nepermatomais
Voratinkliais
Apsiraizgo jų meilė,
Sąžinė, žodis, tiesa
Ir net...
Ir net jų
Tarpusavio prisilietimai.

...Ar pameni žiogą,
Kuriam netyčia
Nuspaudėme koją,
Galvodami
Kad po šiuo
Plačiu plačiu dangum,
Ant didžiulio Žemės gaublio
Mes esame
Tiktai vieni du.

...Meilės pyragas vis trupa
Ir trupa.
Tirštėja tamsa
Vienišam šuliny.
Pakibai Tu man
Ašara ant lupų
Ir nenukrenti.
Ir vis kankini.

...Rudeniškai
Raukšlėtas delnas-
Pats talpiausias
Nešiojamasis aruodas.

Svajonių trupiniai...
Nenueitų kelių likučiai...
Pageltę
Neišsiųsti meilės laiškai...

O dar
Priekyje
Ilga,
Gili
Žiema.


...Yra apgriautas tiltas,
Jungiantis upelio krantus,
Yra išklypę laiptai,
Vedantys į namus,
Yra žaliuojantis medis,
Nupjauta viršūne,
Yra, deja, ir džiaugsmas,
Nuspalvintas liūdesiu..


...Nematomos rankos
Nematomais kirviais
Prikapojo baltų dangaus šukių
Ir primetė pilną upę.

It baltosios gulbės,
It baltos žuvėdros
Baltais baltais karoliais
Jos juosia
Upių takus
Ir seka krantams
Baltą žiemos sakmę.

Visais metų laikais
Gamta žmonėms atneša
Sunkiai suvokiamą
Kūrėjo išmintį.


...Per dieną
Saulėje alpusios
Žvaigždės
Sukrenta į ežerus
Atsigerti gaivos –
Matyt
Ne viskuo turtingas
Ir pats
Visagalis Dangus.

... Sniegena-
Raudona sniego daina-
Kažkieno
Prarastos meilės lašai.

Nuo pat ryto jie
Striksi, linksminasi...

Ir visada-
Anapus
Mano lango.


...
Ašarų kekėmis
Rieda per skruostus
Mano dainų liūdesys.
Aplenkęs saulės
Kupinus uostus,
Staugia it vilkas ...
Ilgesys.

Nėr, ko vis laukiu.
Vien tik svajoju.
Pūgos ir saulę
Gal greit užpustys.

Tartum šunytis
Laižos prie kojų
Ištikimiausioji draugė-
Lemtis.



***
Vakaras-
Įkyrus
Pilkasermėgis valkata,
Prasibrauna pro
Atlapą langą,
Ir atkiša
Nepasotinamą delną.

Beriu ant jo
Paskutinius
Dienos trupinius,
Kol pagaliau
Ir pats nupuolu
Į nakties glėbį.


V. LAPKRIČIO SNIEGAS

Diena jau vakarui
kelius lietum mazgoja,
O mano šėlsmo pelenus
laukams išžarstė vėjas.
Kalvos viršūnėje
pageltęs beržų gojus
Jau lenkias nakčiai
plinkančias šakas sudėjęs..

1.
Krykštaujančių vaikų balsai
Karstosi medžių viršūnėmis,
Šokinėja nuo lango ant lango,
Ir gainioja miegančių varnų tylą.

Snaigės –
Baltos dangaus peteliškės-
Virpa, supasi ore.
Balti kiemų šunėkai
Gaudo jas ir žarsto
Vaikams po kojų.
Lapkričio sniegas,
Paskelbęs
Rudens-Žiemos
Sutuoktuves,
Sugriebė mano širdį
Ir vedasi į patį
Ateinančios žiemos
Šėlsmą.

2.
Uždegiau žvakę.
Spalvingu drugeliu
Šmėstelėjo
Jaunystės laužai -
Nušvito
Įraudę veidai.,
Pušų kepurės
Ir mintys.

Širdis atsiduso...
Bet,
Liepsnelė suspurdėjo,
Šoktelėjo
Ir nutruko.

Akis vėl
Užrišo tamsa.

Praeitimi
Ilgai
Nepasišviesi.

3.

Metais augintų
Žiedų spalvomis
Nupiešiau tavo vaidą.

Gelmių
Koralų perlais
Parašiau
Tavo vardą.

Užkabinau laišką
Ant saulės spindulio
Ir padėjau
Ant tavo krūtinės.

Paskui
Apkabinau.
Prigludau.
Ir supratau:
Kiauri būna
Ne tik puodai,
Bet ir širdys.

4.

Nuplėšiau
Nuo veido
Pilką šalį.
Atlapas duris
Krūtinėn
Palikau.
Gal, sakau,
Koks aidas,
Bėgdamas pro šalį,
Užkabins
Ar ko paklaus.

Bet tyla
Vis vien
Ant kaklo kilpą veržia...-.
Nekankink, prašau,.
Bent vėjo rankomis
Nutrauk.

Ryju ašarą
Laukimo karčią –

Tu bent kvapą jos
Prigludus
Paragauk.
5.

Nerašyk.
Nekalbėk.
Nesirodyk,
Jei išeiti ir vėl ketini.

Kas iš to
Kad išsipuošia
Sodai,
Kad nušvinta
Dangus tvenkiny.

Akinių
Nesiruošiu mainyti.
Lai išlieka
Visur
Spalva ta pati.

Pasikviesiu
Prie kojų
Šunytį,
Atidavęs jam
Vietą
Širdy.
6.

Stuktelėję kaktomis,
Įniršio pritvinkę debesys,
Susikibo
Ugniniais ragais.

Vėjas
Atsilaužė
Praviro lango
Skiautę.

Nuo sienos
Nuplasnojo
Paveikslas... -

Kai atšalusios
Mintys
Palieka vienos,
Ant krūtinės
Ima kristi
Visų meilių
Vėlės.
7.
Saulė dosniai sėjo spindulių auksą.
Juo puošėsi visas mano pasaulis,
Kuris sutilpo trijų dobilų žieduose.
Viename – tavo akys,
Kitame – tavo švelnumas,
Trečiame -tavo lūpų gaiva.
8.
Vietoj tavo laiško
Sudraskiau lango stiklą,
Per kurį žiūrėdamas,
Laukiau atplaukiančios
Dainos.
Srūva pirštais
Raudonos
Širdies ašaros-
Beprasmiško laukimo
Šukės

9.
Suplėšytos
Praeities
Skiautes
Blaško vėjas.

Vaikaus,
Gainioju,
Gaudau jį
Ką tik nupintu
Minčių tinklu...

Ir girdžiu,
Kaip plyšta iš juoko
Ateinantis rytas.


Būsiu.


Vadink mane dilgėle,
Vadinki usnim,
Nustumk į šalikelę,
Užversk akmenim,

Nuplėški kaip lapą
Nuo medžio šakos,
Apeik tarsi kapą
Ant kalvos plikos,

Sugriauk mano tiltus,
Sudegink namus,
Užkask mano viltį
Ir laimės takus,

Aš- būsiu, žaliuosiu
Gimtinės klevu
Ir meilę dainuosiu
Šešėliu savu.

Pi l n a t v ė

1.
Kaip šalta
Su tavimi
Be tavęs.

2.
Kaip sunku
Be tavęs
Su tavim.

3.
(1+2)

T E S T A S

Ar girdėjai kada nors,
Kaip dainuoja žolė?

Ar matei kada nors,
Kaip bučiuojas beržai?

Ar bandei kada nors
Su tinklu pagaut vėją?

Ar laikei kada nors
Ant rankų saulėlydį?

Ar sekei kada nors
Pasaką rytmečio saulei?

Ar sudėjai kada nors
Savo sapną į dainą ?

Ar norėjai kada nors
Numirti iš laimės ?

Jei nė kartą neatsakei TAIP,
Vadinas nebuvai niekada
Įsimylėjęs.

II DALIS

ŽIEDAI PO SNIEGU

Sidabru švytinčiais auskarais
Išsipuošė medžių šakos,
Įsitempę elektros laidai
Repetuoja speigo sutiktuves.
Nelyginant alkanos bitės
Milijonai snaigių
Puola žemę, dengdamos ją
Viduržiemio nuometu.
Stoviu ant jo
Ir girdžiu, kaip virpa
Sušalę bučiniai
Ant seniai nuvytusio
Dobilo žiedo.


I. KODĖL PARAUSTA SAULĖ

Saulė
Niekada neverkia.
Saulė tiktai
Vakarais parausta,
Per dieną prisižiūrėjusi,
Kaip žemėje
Gyvena
Žmonės


Naktis
Užmerkė akis
Ir atidavė žvaigždėms
Žydinčių pievų
Aimanas,
Kurias be gailesčio
Trypia
Palaidi arkliai...
Ir niekieno
Nebesutramdomi
Žmonės



Ėjau.
Paslydau.
Nugriuvau į balą.. .
Atėjo kiaulė.
Pauostė,
Atsigulė
Ir priglūdo.
O sakome:
Pasielgė, kaip kiaulė.

Pastogėse
Aukštyn kojom
Kabančios
Varveklių žvakės
Beria sidabrines ugneles
Ant praeivių apykaklių,
Veidų ir blakstienų.

Žmonės šokinėja
Striksi per balutes,
Kilnoja
Rankose ryšulius
Ir taškosi
Vienas su kitu
Atlaidžiomis
Šypsenomis...-.

Ateinančiam
Naujajam
Karalaičiui
Žmonių širdys
Visada atlapos.

Nukabinau
Visas spynas,
Išmečiau
Į išalkusį ežerą
Visus užraktus
Ir palikau atlapas
Duris...
Kad širdis galėtų
Visur pajausti
Pirmojo gruodo pyktį,
Deginantį
Mėnesienai padus,
Ir kad geriau suprastų
Vėjo žiaurumą,
Kapojantį galvas
Žvakių šviesoms,
Pražydusioms
Vėlinių naktį.

Pasiklydau.
Ieškau žmogaus
Paklausti kelio.

Lynoja.
Užeinu
Į pirmąjį kiemą.
Langai užsitraukė
. Užuolaidomis.

Išėjau
Į tą patį į kelią.
Lietus atgaivino.

Prabudusi
Ryto saulė
Vėl atnešė man
Dar vieną
Neskaitytą
Gyvenimo
Laišką.
Baiminuos,
Kad
Kuris nors,
Nemokantys
Džiaugtis,
Nesuteptų jo
Kad ir pačiu mažiausiu
Skausmo lašeliu

Dešimt dienų,
Vienuolika naktų
Ir dar
Penkias valandas
Stumiu,
Traukiu,
Ridenu
Nuo krūtinės
Didžiulį luitą.

Nesitikėjau,
Kad toks sunkus
Būna kartais
Artimo žmogaus
Žodis.

Stovi pakelėj
Vienišas kryžius.
Žmonės
Praeidami lankstosi:
Vyrai
Nukelia kepures,
Moterys persižegnoja.
Visų lūpos kažką šnabžda.

Laukai pilni saulės,
Linų mėlynumo,
Širdies ramybės
Ir lakštingalų trelių.

Ach būdavo, būdavo....

Jei būčiau šuva,
Išlaižyčiau
Visas visas žaizdas,
Kurias
Širdyse išgriaužia
Apledėjusi
Žmonių tarpusavio meilė.
Jei galėčiau -
Nukalčiau Raktą,
Kuriuo užrakinčiau
Visų žmonių lūpas,
Pro kurias
Veržiasi žodžiai,
Giltinės dalgiu
Šienaujantys
Rasotą
Meilės pievą.

Sako
Velnias neina į bažnyčią.
Sako, jis net bijo kryžiaus.
Sako, velnias žmones tyčia
Ženklina juodžiausiais dryžiais.

Sako, velnias kai apsėda
Varganą žmogelį,
Tam net iškimšta pelėda
Siaubą naktim kelia.

Bet tai - buvo, žmonės mieli,
Kažkada, kadase,
Kai į Dangų ėjo sielos
Šilku apsitaisę.

Gi dabar – pačioj šventykloj
Sakramentą velnias gauna,
O kalėdinėj čiuožykloj
Kelnes angelams numauna.


II.ŠIAPUS IR ANAPUS

Einu gatve.
Žeme ridenasi rytas.
Šaligatviai pilni šviesos:
Spindi praeivių akys,
Šilumą lieja šypsenos,
Gražią simfonija groja
Medžių lapija.

Pyktis – kažkur anapus,
Skausmas – kažkur anapus,
Kažkur anapus melas,
Kažkur anapus ašaros,
Nes ten -
Kažkur anapus-.
Nėra Tiesos ir Meilės..


Dienų agonija

Širdis pavasarį ir vėl pajuto.
Krūtinė rytmečio gaivos pilna.-
Seniai seniai tokių svetelių būta.
Seniai svečiavosi tokia diena.

Einu, dairausi, noriu pasigirti,
Išglostyti visus akių šviesa,
Kiekvieno medžio lapą gerumu pagirdyt
Ir žemę apšlakstyt šilta širdies rasa.

Bet gatvės šurmulys tarytum upė,
Pralaužus užtvanką visa jėga,
Kaip žemsiurbė kas žingsnį mane siurbė
Ir nunešė nematoma srovės trauka.

Švelnumas... Meilė... Šypsenos... Artumas -
Kaip šiukšlės plauko upės vandeny...
Ir nustelbė jausmus dienos agonijos aiškumas
Visam kvailėjančio pasaulio lygmeny.


Odė šluotai
Žmogaus širdyje
Mirė paskutinė viltis.
Netekęs jos, sulinko,
Iš pajuodusių akiduobių
Išsiliejo ašara.
Ji nusliuogė apšepusiu veidu,
Prisilietė prie lūpų
Ir gyvu kančios liudytoju
Atgulė ant šaligatvio cemento.

Prieš patekant saulei,
Atėjo šlavėja.
Ji surinko šiukšles,
Sušlavė dulkes
Ir jų kauburėliu
Užpylė ašarą.

Žmogus neteko vilties.
Saulė neišvydo ašaros.
Įstatymams neliko liudytojo


Pavasaris gimtajame kaime

Surūdijęs
plūgas – tarsi saulėje sudžiuvęs
kaimo girtuoklis;
Įvairaus dydžio
puodai – sutartinai į dangų atkišę
kiaurus užpakalius;
Akėčios – iš skausmo ar nevilties
visais nagais įsikibę į žemę;
Akmuo – užsimaukšlinęs pageltusių
samanų kepurę
ir šalia jo viską vainikuojanti
mano prosenelio skrybėlė.

Tylu. Ramu. Jokio pykčio, jokio nieko...

Viską čia seniai seniai paliko
MEILĖ,
ir,
pasikaišiusi padurkus,
dingo niekam nežinoma kryptimi.


Kelionė laiptais

Miega vakarė tamsa.
( Po laiptais).

Išmaldai ištiestos rankos
(Po laiptais).

Alkio bebalsė kančia
(Po laiptais).

Skausmo pakąstas žvilgsnis
(Po laiptais).

žmogaus pagalbos šauksmas
(Po laiptais).

Viršuje tų laiptų –
Stalas.
Fotelis.
Portfelis.
Minkštasuolis.



Auksas
Žmogus rinko akmenis ir,
Rinkdamas akmenis,
Dainavo:
A-a- aaa…, a-a-aaa…

Žmogus malė akmenis ir,
Maldamas akmenis,
Dainavo:
U-u-uuu…, u-u-uuu…

Žmogus kepė pinigus ir,
Kepdamas pinigus,
Dainavo:
O-o-ooo…, o-o-o-ooo

Žmogus ėjo į turgų ir,
Eidamas į turgų,
Dainavo:
Ė-ė-ėėė…, ė-ė-ėėė…

Žmogus aukso prisipirko ir,
Kad nepamestų,
Burnon susidėjo:
……………….


Kodėl seneliai visada jauni

Lūžinėjančiais,
Sproginėjančiais sąnariais
Senolis prislinko
Prie dar labiau girgždančios,
Suklypusios ir nutrintos lovos.

Anūkė prišoko, įsikibo į ranką:
-Senelį, mes tau pastatėme naują,
Minkštą ir švarią.

-O, ne,- atsakė senolis.
Toje įsigėrusios mano mintys,
Čia mano sveikų sąnarių šokiai,
Čia mano saldžiosios naktys.
Aš čia jaučiuosi visada jaunas.


Šiapus tvoros
Pro žalių pušynų
Žalią tinklą
Liejasi saulės ežerai.

Aukštos plieninės grotos
Ir baltagūžės tvoros
Budi ramybės sargyboje.

Užkastų šunų balsai
Aploja kiekvieną
Užklydusį paukštį,
Kuris tučtuojau dingsta
Debesų pūkais išklotoje
Dangaus mėlynėje.

O šiapus tvoros,
Šiapus konstitucinės neliečiamybės
Gludi palaidota žemės daina,
Pridengta istorijos atodūsiais
Ir apjuosta
Juodais
Vilčių kaspinais.


Storapadžiai

Kiekviena rytą
Pro raudonais auskarais
Išsipuošusį šermukšnį
Nukaukši šimtai batų.
Nė vienas nestabteli.
Nė vienas nešypteli.
Nė vienas nepasilabina.

Išsiskiria tiktai pora storapadžių,
Kurie kiekvieną sykį
Sutraiško tai vieną,
Tai kelis
Nukritusius šermukšnio auskarus.

Šiandien, namuose,
Kai šuneliui
Užmyniau ant uodegos,
Po jos neapsakomai skausmingo
Klyksmo,
Staiga išgirdau
Dar baisesnį trenksmą
Virš lubų,
Nuo kurių pabiro tinkas...
Ir pasklido
Sumintų šermukšnių uogų
Aromatas.




Šalikelėje

Stoviu saugioj šalikelėj.
Pasiutusiu greičiu
Lekia pro šalį
Ateitis ...
Ir niekas nebemoja
Nei jaunamarčių nuometais,
Nei bobų vasaros skarom.


***
Visi keliai ir visos pakelės
Bedieviškos civilizacijos pilni.
Visur,
akis kur pakeli,
ar kur skrendi,
ar kur eini,
riaumoja traktoriai,
o po vikšrais
raudoja akmenys žaibų ugnim...-
Rytais,
dienom
ir vakarais
kantrybę žemėje vis tikrina
manim..
Ugnikalnis krūtinėj širdį gelia!
Sprogdina nervus ir mintis!
Ir vis dažniau dažniau
išsukt iš kelio
ne prašo, o įsako Ateitis,
kuri,
kaip motina už rankos veda,
lyg kūdikį,
( nors jau plaukai žili)
ir audžia išsvajotąjį Ramybės pledą.
Deja,
Nei pamatyt jį, nei pajaust gali.


Užsidarau narve
( velniai juos imat
tuos civilizacijos nuodus!).
Paglostau tėviškais delnais likimą
Ir nusispjaunu tris kartus:
žaibuokit pakelės,
sudekit vėjai –
Aš jau nuo jūsų pailsau...

Dainuoju tyliai
amžinąjai Meilės fėjai,
Jei ne visiems,
tai bent jau - s a u.

...Platėjant sielos laukymei,
Tuštėja minčių kluonas.
Jį baigia išpešioti
Vėjai keturi.

Bučiuoju dienos ranką
Užu kąsnį duonos,
Neklausdamas,
Jau nebeklausdamas
Ar ta ranka švari

...Audra, tarytum ragana pikta,
Įbėgo viesulu į erdvų kiemą
Ir tūkstančio vilkų banda
Sudraskė saule apkaišytą dieną.

Išmindžiojo gėlynus ir medžius,
Išdraskė širdimi dabintą plotą,
Paliko žemėje žaibų kirčius
Ir virpantį iš baimės seną sodą.

Nė motas aimanos skausme žmogaus.
Nė motais motinos senos žegnonės..

Matyt toks buvo Potvarkis Dangus,
Kad žemėje
Mažiau viens kitą ėstų žmonės.


III. Nakties monologai


Esu visų šalių vėjas,
Vakaro šešėlis,
Gėlėta pievų gūnia.

Esu vaiko ašara,
Žalias žiogo smuikas,
Paryčio sapnas.

Esu sena pasaka,
Skęstančio šauksmas,
Uodo tyla ausyje.

Ar aš sutilpsiu toks
Tavo širdy?



I...
Vienas
Iš žalčio suka riestainį.
Kitas
Stato ilgas kopėčias į Dangų.
Trečias
Girnomis mala duona.
Ketvirtas
Renka akmenėlius
ir mėto į miegantį langą.
Dievas stebi, šypsosi
ir visus savo vaikais vadina.


II...
Vėjas groja
Lietaus kanklių stygom.
Sodas švenčia
Naujos žalumos atgimimą.
O žiogai širdim dengia
Nutilusius smuikus
Ir aimanom
Guodžia likimą.

Ir žmogus kartais
Liaujas šypsotis,
Atsitrenkęs sparnais
Į prapliupusią liūtį.
Tiktai mylintiems
Saulės krūtinėj -lyg soties,
O kai kas, kaip ir aš,
Kartai liūdi.
... Einu
Kol dar neišplovė lietus
Lig šiol tebenokstantį javą,
Kol dar vis kilnoja vartus
Į auštantį rytą naktis,
Einu.

Kol dar neišpjovė vilkai
Vaikystės avelių bandos,
Kol dar neužžėlė takai
Po miegančia sniego pusnim,
Einu.

Kol dar tebekyla žmogus,
Iškėlęs rankas į žvaigždyną,
Kol dar nenukrito dangus
Ant mano likimo,
Einu.
Einu
Ir visą laiką
Su tavo vardu..
...
Iš apsamanojusio akmens
Galima iškalti skulptūrą.
Iš nuvirtusio medžio
Galima išdrožti Rupintujėlį.
Iš išsiliejusios jūros
Galima išgarinti druską.
O iš žmogaus ?...
Iš žmogaus
Išauga žolė.

...Baltų debesėlių kaimenė
Braido per mėlyną pievą.
Ties žydinčia paupio ieva
Širdis paganyt juos sumanė.

Pabūki su ja bent truputį
Ir tu šią svajingąją naktį,
Palink debesėlio kamputy
Jaunystės žvakelę uždegti.

Susėsim ant Grižulio ratų
Kaip tąsyk, prie upės naktim,
Po daugelio daugelio metų
Trumpam pasidžiaut praeitim.

Baltų debesėlių kaimenė
Vis irias per mėlyną pievą
Ir senka
svajonių verdenė
Po sniegu pražydusia ieva.
...
Viename bučinyje-
Pagarbos spindesys.
Kitame
Aistringų akių švelnumas;
Trečiame-
Nukritusios snaigės amžius,
O tavame-
Saldi saldi
Praeitis
...
Kai besibaigianti diena
Bando užspausti akis...
Pakyla
Nerimstanti Paukštė,
Sparnuose nešina
Mano mintis
Ir barsto,
Tarytum
Nedžiūstančią
Rasą,
Rytojaus želmeniui.

...Prabudęs
Pirmiausia
Pasiklausau širdies
Ar gieda joje
Meilės Paukštė.

...
Pasirodžius saulei,
Aukšto kalno viršūnėje,
Blykstelėjo
Nematytos spalvos šypsena.

Užvertęs galvą
Kopiu aukšty:
Kojas bado
Akmenų nuolaužos,
Veidą karpo
Audrų nulaužytos šakos,
Viršugalvį kapoja
Pasalūnai grifai,
Kelią kartais pastoja
Žaibų šluotos.
Einu.
Kopiu.
Einu.
Kopiu.
Ir džiaugiuos.

...
Net labiausiai saulėtą dieną
Mane persekioja
Mėnulis.
Jo pilnaties akivaizdoje
Aš palikau tave,
Anapus jaunystės pasakos..

...Vakarėja.
Miglos pilkos rankos
Vėl užvėrė į kiemą vartus.
Užkamšiau aklinai visus langus,
Kad naktis neįkristų vidun,

Kad diena, dainomis nudainavus,
Nepaliktų be savo žymės,
Kad mėnulis, nutūpęs ant klevo,
Neprišauktų naujos nuodėmės.

Skraido mintys, kaip rytmečio šviesos,
Jas renku, lyg žibuokles kalne...

Gaila tik, kad vis vienas ( ne dviese)
Aromatą geriu jų
Visa krūtine.

...Vėl rytmetis.
Pabalo langas-
Pirmasis pranašas naujos dienos.
O sąnariai dar taip nenoriai rangos
Iš baltapūkės šilumos.

Keliu tą kūno tinginį nerangų
Lyg katiną iš miltų su kvapais.
O būdavo
Sūpuodavau kaip vygėj jį ant rankų
Ir aš kadais.

Bet va, varpai įkyriai gaudžia:
Užpirko vakarykščiam vakarui diena
Mišias,
Ir maldą, ilgesingai graudžią
Nuoniuoja tolstanti jaunystė
Ir daina.

Keliuos.
Per jėgą
Ir į savo sielos seimą
Visų dienų viltis kviečiu...

Kad nenueičiau dar
Su vakaru,
Kuris ateina,
Klausytis rytdienos mišių.

...Net labiausiai saulėtą dieną
Mane persekioja
Mėnulis.
Jo pilnaties akivaizdoje
Aš palikau tave
Anapus jaunystės pasakos..

IV.SAULĖS DOVANOS


Neaprėpiamoj žemės platybėj stovi
Šiaudastogė šventovė.
Joje aš gimiau.

Paminklais nusėtoje kalvoje nepasiklysdamas
Ateinu prie vieno.
Čia ilsis mamos atmintis.


Išvardinai visus artimiausius draugus.
Brangiausiuoju pavadinai
Mane.

Iš daugelio kryžkelių bėga pats trumpiausias kelias.
Jis visada mane atveda
Pas tave.

Ankstų rytą į kambarį įkrito Saulė.
Ji vėl padovanojo man
Dar vieną dieną !



Pušynėlių dukra

Vai neverk, neliūdėk, pušele nulaužta
Tu ant Nemuno skardžiaus stataus.
Link prie mano peties žaliaskare rūta
Ir širdim prie širdies prisiglausk.

Atsigerk iš delnų ir iš mano akių
Sočiai prakaito mano suraus.
O aš tavo
Rasom ir skausmu vis verkiu
Širdimi palaidūno sūnaus.

Mes pakilsim abu, sužaliuosim abu –
Aš kaip niekad diena ta tikiu.-
Po skaudžiausių žaibų,
Po juodžiausių naktų
Liesis rytas ir mums iš akių.

Viršun Nemuno vingių
Mums aušrą išlauks
Vyturėlių daina ankstyva.
Vasarojaus žydėjimu saulėn išplauks
Pušynėlių dukra – Lietuva.
.......................................
Vasarojų žydėjimu saulėn išplauks
Mano meilės daina – Lietuva.

Lakštingalų giesmė

Diena it gulbė nutūpė į pievą,
Tiesiog į glėbį vakarui, rūke.
Žiaumoja briedis sodrią medžio žievę,
Praleidęs žiemą baltame speige.

O ten, prie krūmo, kulkos dvi prislinko,
Iš tolo dvokiančios aitriu švinu,
Ir miško grožį aukai išsirinko...
Beginklį. Taikų. Bijantį pačių žmonių.

Bet štai lakštingalos trėlė pragydo.-
Medžioklio širdį sugriebė daina!
Ji nejučia užšaldė kraujas gysloj...
Kad sąžinė žmogaus neliktų kruvina

Dienos šešėliai iriasi per pievą,
Ieškodami tylios naktų versmės.
Žiaumoja briedis sodrią medžio žievę,
Apsaugotas lakštingalų giesmės.

Kučių naktį

Išsiliejo išsiliejo
Tylos upė iš kraštų,
Sukasi aplink Betliejų
Atgaiva plačiu ratu,
Ir junti -
Staiga nuskęsta
Sielą slėgę apnašai...

Nusimetęs metų naštą,
Laiškus šypsena rašai:
Ant dangaus, ant debesėlio,
Paukščio skrydžio, ant lietaus,
Medžių plazdančių šešėlių...-
Lyg žuvis
Bangoj vartaus
Ir nešu, kaip saulę, tylą
Visų džiaugsmui amžinam,
Meilei,
Kuri vis dar nepražyla
Gėriu išpuoštiems namams.

Tylos upėj atsigėręs,
Troškulį numalšinu,
Apkabinęs laimės gėlę,
Pas Tave vėl ateinu.


Niekada

Ateik, sugrįžki
Bent iš atminties.
Tik niekada neklauski:
-Kaip jauties,
Ką medžiai šlama už langų,
Kai krintančias žvaigždes renku,
Ką kužda man į širdį tyluma,
Per trapų sapną bėgdama.

Tas pats, brangioji,
Vis tas pats:
Ir mėnuo virš laukų tebekabąs,
Ir vėjai ūkauja vilku,
Ir rugio daigas po sniegu
Augina duoną.
Ant stalų –
Šimtai šešėlių-vabalų
Vis suskrenda nežinomais vardais,
Kai prausia beržas
Vėjuje šakas rytais.
Ir myli,
Mylisi visi,
Kaip kitados.
Ir kartais dar negimę
Gula ant lentos...

Tas pats –
Kaip buvo taip ir bus:
Ruduo rikiuos sukaltus vasarai grabus,
Pavasaris vėl kraus ir kraus naujus lapus,


Užmigs diena ir vėl prabus...
Tiktai
Jokie cunami
Jau nebeatpus
Tavęs,
Brangi jaunyste mano.

NORĖČIAU

1.
Norėčiau būt
Išlytu debesiu,
Kad niekada niekam
Neužstočiau saulės.
Norėčiau būti
Rasos lašu
Ir numalšint juo
Visų gėlių troškulį.

Norėčiau būti
Baltu šešėliu
Ir niekam niekam
Neužstoti kelio.

Norėčiau būti
Tavo širdyje
Ir sugebėt mylėt gyvenimą
Kaip Tu.

2.
Norėčiau,
Kad ilgai dar vėjas
Mano rankom
Glostytų Tau plaukus,
Kad saulė mano širdimi
Suneštų Tau
Saldžiausių uogų aromatą,



Kad vieversiai
Kiekvieną rytą
Sveikintu Tave
Skambiausiomis
Mano dainomis.

Tai būtų
Grąža skolos tau
Už pirmą bučinį,
Išlikusį man amžiais
Jaunystės paminklu.

Ateinu

Ateinu
iš ilgo ir tolimo kelio,
iš saulėj sudegusių sodų,
iš jūroj sušalusio laivo,
iš skrydžio,
parodžiusio man
Žemės gaublį.

Sugrįžtu
prie upelio,
kažkada
man tyliai sekusio
pasakas,

prie kelmo,
viršum kurio
nakvodavo paukščiai,

prie vartelių,
ties kuriais
visada
užsimerkdavo
vakaro akys,

Ateinu,

sugrįžtu

ir lenkiuos
prie akmens,
prie iškalto jame

Tavo balso,

Tavo rankų švelnumo,

Tavo akių šviesos,

Tavo širdies šilumos,

Tavo neišmatuojamos meilės,

MAMA..


T v i r t y b ė

Nereikia žmogui
Tolmačių akinių,
Kad jūras išmatuotų,
Nereikia jam
Erelio sparnų,
Kad kalnus apkabintų ,
Nereikia žmogui
Greitaeigio žirgo,
Kad pralenktų vėją,
Nereikia jam
Ąžuolo šaknų,
Kad atremtų audrą.

Jeigu žmogui mama
Davė mylinčią širdį,
Mama jam davė -
Viską.


Suokalbis

Visus kviečių į savo meilės rūmą.
Tik atsineškite ąsotį išminties,
Ir juoką, duonos kepalo didumo.
Ir dar, jei galit, dainą iš pačios širdies.

Ateikite be kaukių ir be melo.
Be rūko nuo vakarių ežerų.
Nenoriu jau matyt ant stalo
To, ko ir pats kasdien turiu.

Atneškit savos mamos
Spindintį gerumą
Ir tėvo šviesią išmintį akių.
Mainais gražinsiu jums
namų tiesos tikrumą,
Ir meilę.
Jums visiems
Ir kiekvienam sykiu
.




MINI LAIŠKAI

SAULEI

Neįsižeisk,
Kad man tu -
Ne vienintelė:
Man taip pat šviečia,
Mane taip pat šildo
Šalia plakanti
Mylinti
Širdis.

VĖJUI

Kai plaki veidą,
Nepykstu-
Aš pats visada renkuos
Tokią
Savo
Kelio
Kryptį.


MAMAI

Ačiū už lopšį.
Jame
Teberanda
Tavo dainas
Ir mano
Vaikų
Vaikai.


SŪNUI

Visada
Nukelk kepurę
Kiemsargiui –
Jis pirmasis
Nuo tavo kelio
Nušluoja
Šiukšles.


TĖVYNEI

Blogai miegu-
Kankina nerimas,
Kad niekaip
Nemažėja skola
Tau


Akimirkų novelės


Žaibo sužeistas vėjas jūros dantim
Pragriaužė miegojusį krantą
Ir nuo smėlingų kopų krūtinės
Nuplovė žmonių nuodėmes.

***
Šimtametes godas godoja miškas.
Saulė aviečių krauju dažo palaukę.
Pušų viršūnės gainioja debesis,
Po kuriais miega piemenėlių pasakos.

**
Spokso pajuodusiom kuprom kelmai.
Upės krantus baigia sujunkt ajerų miškas.
Ant pakelės kryžiaus tūno paukščių lizdai.
Iltis atstačiusi šliaužia Užmarštis.

**
Turgelių pakraštys.
Tvarkingai išdėliota labdaros gausybė.
Vėjas nešioja naftalino ir..
Išdezinfekuotų laidotuvių kvapus.

**
Užsidegė kalvoje medžių viršūnės.
Ąžuolų giraitėje atgulė vėjas.
Ištįso kryžių šešėliai maldai...
Saulėlydis.

**

Močiutės darželyje pražydo gėlės.
Visą vasarą jose puotavo bitės.
Valgau medų ir dėkoju...
Močiutės rankoms.

**
Kažkas uždegė upę.
Vėjas gano virpančias liepsneles.
Žmonės stovi krante ir barsto juoką.
Joninės.

**
Klupo žmogus,
Pečiai sulinkę,
Galva nusvirusi -
Nuodėmės širdį lesa.


**
Patiesiau gėlėtą pievų kilimą,
Ant jo užrašiau Tavo vardą,
Užklojau debesėliu ir pasakiau:
-Miegok, kol aš prabusiu.


Recviem

Baigėsi vasaros dienos,
Rudenį šaukia naktis.
Bėgo išbėgo ražienom
Saulės vaiski pilnatis.

Takas per sodą užžėlė
Slegiančio skausmo žole,
Žvalgosi rudenio gėlės
Savo gelsvam patale.

Liūdi žiedai nesulaukę,
Kas juos į šventę nuves.-
Vėjai už kluono ir kaugių
Ruošia žiemos vestuves.


Dienų vestuvės

Lyg jaunamartė sunokus,
Įspūdžių pilna,
Puolė Vakarui į glėbį
Dar viena Diena.

Rytas šiandien buvo
Nuostabus piršlys,
Bus geresnė, dar dosnesnė
Jam svočia – Naktis.

Žvaigždės padainuos lopšinę
Ligi pat aušros,
Vėjas debesų birbynėm
Jiems dalužę gros.

Palinkėkime jauniesiems
Saulėtų sapnų
Ir kad daug, dar daug užgimtų
Žemėje šviesių Dienų.


V. PASIKLYDUSI DAINA

Jau seniai
Mėnesiena
Apsnigo mums plaukus,
O mintis
Sidabru išdabina šalna.
Jei gali,
Dar palauk
Šitiek laukus,
Gal pareis
Pasiklydus jaunystėj
Daina.

Širdimi išdainuosim
Skambiausią jos natą-
Na tai kas,
Kad jau balsas ne tas,
Kad likimas
Po kojomis pirštinę
Meta.
Na tai kas.
Na ir kas...

Daina-bekraitė

Ieškojau laimės, ieškojau džiaugsmo
Kiemuos, laukuos, giraitėj,
Kolei atskrido svajonių paukštė-
Graži Daina-bekraitė.

Širdy ji lizdą sau susisuko,
Kaip mamos žodis – jaukų,
Ir nuo to laiko laimės netrūksta,
Nors trūksta daug ko.

Ėjau per kalnus, bridau per jūrą,
Ritausi nuo atšlaitės,
Visur lydėjo ir laimę burė
Skambi Daina-bekraitė.

Visam pasauly žmonės sukrutę
Mane, lyg knygą skaitė -
Nėra pasauly didesnio turto
Negu daina -bekraitė.

Atidarykit duris ir langus,
Berniukai ir mergaitės,
Lai jus kiekvieną šiandien aplanko
Mana Daina-bekraitė.


Gimtinei

Kelias dulkėtas,
Gelsvi rugienojai,
Žalioji beržų lapija...
Mintim ir dainom
Aš Tave atkartoju,
Nes...Tu visa manyje.

Kiemas nublukęs,
Nušiurę palangės
Ir samanotų stogų brolija...
Niekad Tavęs
Nebuvau aš aplenkęs,
Nes ...Tu visa manyje.

Buvo čia daug ko-
Vargų ir nelaimių-
Motulės šiltam glėbyje...
( Išliko ji amžiams
Gimtajam atšlaime
Balta skarele manyje).

Kelias dulkėtas,
Gelsvi rugienojai,
Upelis tylus ( Minija),
Išpuoštas brangiausiais
Pasaulyje gojais
Per amžius gyvens manyje.


Laukimas

Nakties lūpom bučiuoju
Spengiančią tylą.
Mintys snaigėmis
Skraido virš jos.
O širdis,
Lyg prie draugo peties
Prisiglaudusi šyla,
Laukdama,
Kol vėl rytas namolio parjos.

Nakties jūra-
Tarsi okeanas.
Šimtus kartų
Jos uostus lankau.
Čia žuvėdrų klyksme
Mano dainos gyvena,
O dainoj aš ir pats
Čia ilgam palikau.

Jei ir tu kartais plaukti
Tenai sumanysi,
Nepamiršk paimt džiaugsmo,
Širdis kiek valios.
Su žuvėdrom galėsi
Jį susimainyti,
O su juo - ir mane
Sugražint atgalios.



Nakties lūpom bučiuoju
Spengiančią tylą.
Mintys supas
Šaltam mėnesienos lopšy.
Tarsi skausmas,
Jau nemiga dyla-
Greitai saulė pažvelgs,
Į Tave panaši.



Parymok

Įrašyk į mano dalią
Savo nerimo sapnus –
Pasiimsiu juos į kelią,
Kol pareisiu į namus.

Juos savu skausmu užklosiu,
Nemiegos naktų miegu
apkamšysiu,
pasūpuosiu
Gal net vygėse vaikų.

Jei surasi mano kelią,
Nedėkok, bet atkartok,
O, kai švies širdies ugnelė,
Valandėlę parymok

Padėka

Mintys skraido pušynų viršūnėm žaliom
Ir kaskart vėl sugrįžta, kaskart
Nerašytais laiškais, širdies stygom tyliom
Širdingiausią tau ačiū ištart.

Aš dėkoju už tavo spalvingas dainas,
Užu saulėtą spalvą gėlių
Ir už tai, kad lyg šiol be dainos nė dienos
Aš ir pats apsiet negaliu.

O labiausiai dėkoju už tai, kad ilgies,
Kad svajonėse mano esi.
Ir kad saugai mane, lyg skaidrumą akies
Suodinų vakarų ūžesy.

Skraido mintys naktim bičių spiečių pulkais
Virš stogų, virš paplentės beržų.-
Jų nektarą visais auksu austais takais
Tau kas rytą prabudęs nešu.
Gimtinės upeliui

Yra upelis mano žemėj vienas-
Maža raukšlelė tėviškės delne.
Tikiu, jo vardą žino ne kiekvienas,
Nors ir paliko pėdas jo dugne.

Prie jo tyli lopšinė man skambėjo
Ir glaudės mylinti galva.
Prie jo man mano žemė prasidėjo,
Pasakius gražų vardą – Lietuva.

Jis teka per laukus ir mano širdį,
Atnešęs daug naujų dainų.
Jis mano meilės žiedlapius pagirdo,
Kai per rasotą tėviškę einu.

Lai plaukia upės, jūrom suvilniję,
Ir skamba toliai paukščių skridime -
Gražiausiom liks man baltosios lelijos
Gimtam upely, tėviškės delne,

Nes čia tyli lopšinė man skambėjo
Ir glaudės mylinti galva.
Nes čia Tėvynė mano prasidėjo,
Pasakius gražų vardą – Lietuva.


Dainuokit , vyturiai

Dainuokit, vyturiai,
Kai rytas pievom bėga
Ir mano džiaugsmą jūs
Paberkit pakelėm,
Sakykit,kad nešu
Švenčiausią žemėj jėgą-
Berybę meilę jum,
Gimtinei ir žmonėm.

Dainuokit, vyturiai,
Kol rūkas kils nuo upės
Ir vakaras naktin
Laukų svajas lydės.
Tada daina mana,
Svajonėn įsisupus
Takus ir pas mane
Surasti jums padės.

Dainuokit, vyturiai,
Aš jums kasdien kartosiu
Plačių laukų gausmu,
Karšta širdim sava.
Baltų beržų skarom
Nuo kiemo jums pamosiu,
Kad čia, po tuo dangum
Tėvynė – Lietuva.


Laiko taku

Ties gimtinės beržais
Saulės meistras trapus
Margaspalviais dažais
Puošia medžių lapus.

Lyg spalvoti beržai,
Raibuliuoja miškai.
Krinta saulės lašais
Žemėn medžių laiškai.

Kai pabels į duris
Darganotas šiaurys,
Vėl užges tie laužai
Ir pravirks vėl beržai-

Lapai jų nubyrės,
Vėjas šuorais sumins,
Nė vienoj pabarėj
Nieks jų neprimins,

Kol prabėgs pamažu
Laikas savo taku
Ir uždegs virš laukų
Žalią ugnį beržų.

Po ilgų klajonių
(Triptikas)

1.
Kaip norėčiau Tavęs atsigerti,
Pasišildyt prie Tavo akių
Ir , gal būt, net slapta apsiverkti
Su Tavim, jeigu džiaugsies sykiu.

Tu dar gležnas žibutės lapelis,
Prasikalęs po sniego nakties
Ir, tikiu, nežinai, kaip sušalęs
Dieną naktį be meilės jauties.

Leisk priglust prie saldžių Tavo lūpų,
Pabučiuoti kiekvieną krislelį širdies.
Lauks, ilgėsis tie žodžiai ir klūpos
Net tada, kai neteksiu vilties.

2.

Mintys skraido pušynų viršūnėm žaliom
Ir kaskart vėl sugrįžta, kaskart
Nerašytais laiškais, širdies stygom tyliom
Širdingiausią tau ačiū ištart.

Aš dėkoju už tavo spalvingas dainas,
Užu saulėtą spalvą gėlių
Ir už tai, kad lyg šiol be dainos nė dienos
Aš ir pats apsiet negaliu.


O labiausiai dėkoju už tai, kad ilgies,
Kad svajonėse mano esi.
Ir kad saugai mane, lyg skaidrumą akies
Suodinų vakarų ūžesy.

Skraido mintys naktim bičių spiečių pulkais
Virš stogų, virš paplentės beržų.-
Jų nektarą visais auksu austais takais
Tau kas rytą prabudęs nešu.
3.

Jau seniai vakaruos nusileido
Mano saulė į jūras gilias,
Bet raukšlelės ant Tavojo veido
Man kvapnesnės už lauko gėles.

Lyg kulkosvaidis valandos trata.
Jas ganau lig šventas aveles.
O širdy mano akys temato
Vien tik Tavo akių liepsneles..

Eina metai ir soduos nukrato
Visus obuolius laiko sparnai.
O Tavi obuoliai mano metuos
Tebesaldūs lig vaiko sapnai.

Spausk tvirčiau- dar tvirčiau!-mano ranką,
Glauskim petį arčiau prie peties-
Lai dar tūkstantį metų abiems neišsenka
Ilgesys vienas kito širdies.

Vėjau, vėjau

Vėjau vėjau, užtarėjau,
Vien tik tu savam kely
Kur buvau aš, ką mylėjau
Nusilenkt visiems gali.

Debesėliui – už skaidrumą,
Saulėtiems gėlių kerams,
O už paslapčių talpumą
Mėnesienų vakarams.

Bet žemiausiai nusilenki
Žalio apdaro kalvoj,
Kad išrinko gimtą slenkstį
Dainingiausioj Lietuvoj


Ant gimtinės delno

Į ledo karstą atgulė vėl žemė.
Užpirko mėnesiena jai mišias.
Palinkę medžiai vėl rieškutėm semia
Skausmingo ilgesio kančias.

Vingrus upelis per jos kalvas sruva-
Nebuvo dar jis niekam paklusnus:
Didžiausios sniego pilys virš jo griūva,
O paukščiai ilsina sparnus.

Man niekad nežadėkit aukso kalno,
Ir nestatykit pasakų pilių-
Dainom ir meile ant gimtinės delno
Sroventi tyliai upeliu.

***
Gerai pakaustyti arkliai
Vežioja mano Laiką.
Pavydo pertekę sekliai
Juos nei pagauna, nei sulaiko.

Mintis tik kartais
Sugelia viena –
Arkliams kad avižų netruktų
Ir kad širdis – reikli Dama
Dar liktų man ištikima
Ir dar ilgai ilgai
Mylėti nepabūgtų.

2008 m. spalio 27 d., pirmadienis

Minorinis triptikas



M O T I N A I

MINORINIS TRIPTIKAS

1.Po ąžuolais

Kai mėnesiena braidžioja po žemę,
Skaičiuodama jos paslaptis ir atradimus.
Du ąžuolai, du augaloti seniai,
Prigludę viens prie kito,
Saugoja nuo jos namus.

O namuose,
Tamsiam šešėlyje, prie lango
Dvi šviesios akys buria likimus:
Tai kryžių kryžkelėj parimusį aplanko,
Tai vėju laksto per darganotus arimus.

Dvi mažos akys dideliam pasauly-
Du mikroskopiniai gyvenimo lašai,
Pripratę ir prie gėrio, melo ir apgaulių,
Ir prie tamsos,
Kurios aušrų laužai
Jau neįstengia sudraskyti,
Kaip neįstengia naktį šokiui kviest.

O būdavo...
O būdavo ligi gaidžių, lig ryto
Net ir po polkos nesinorėdavo pridėst.
Du ąžuolai, du augaloti seniai,
Prigludę viens prie kito saugoja namus.
Dvi akys mėnesieną blausią remia
Ir saugoja vaikų – klajūnų likimus.

2.Baladė apie meilę

Sūnus prasikalto
Taip, kad net žemė sukluso.
Net paukščiai išskrido.
Net upė, šią žinę išgirdusi,
Vandenis savo pasuko.

Atlėkė aidas nuo žemės,
Žmogaus pamintos.
-Sūnui pagelbėti reikia maldos.
Ilgos ir gilios.
Pilnos skausmo ir priesakų.

Motina krito ant kelių
Kieme prie didžiausio akmens
Ir ėmė liet skausmą.
Akmuo net apkurto.

-Sūnus kentės bausmę,
Kol jo namuose
Liks bent šiek tiek saulės,
Bent šiek tiek džiaugsmo
Ir laimės.

Motina peržegnojo bustą,
Savo rankom statytą,
Uždarė visas langines,
Duris aklinai užrakino
Ir užrėmė jas
Visais sodo medžiais,
Kad niekas ir niekad
Vidun nepralįstų.

Atlėkė vėjas –
Senas sūnaus užtarėjas:
-Sūnui išgelbėti reikia
Ne tik maldos,
Bet ir nors mažo upelio
Ašarų.

Motina šoko ant kojų.
Rankomis apglėbė širdį
Ir, ją į priekį atstačiusi,
Leidos į kelią.

Ėjo palaukėm,
Sūnaus kur tik būta,
Ėjo takais, sūnaus kur praeita,
Ežerus, kalvas, upes ji praėjo,
Kur tiktai vardas sūnaus užklydo,
Kur tik jo žodį kas nors girdėjo.


Ėjo tol, kolei kelią pastojo
Žynys.
-Motin, gana!- tarė jis,-
Nebeliūdėk ir nebeverk.
Tu tiktai man vienam tark,
Kad jį smerki ir nebemyli,
Ir aš pats tau tapsiu
Tavo sūnum.

Motina galvą pakėlė.
Sulinkę pečiai išsitiesino.
Akys sustingo,
Įsmigo į tolį ir kažkam tarė:
-Ne, tam aš jėgų šitiekos
Tikrai
Neturėsiu...
....................
Klupo senutė ant grindinio,
Priekin atstačiusi ranką..
Žmonės įmeta retsykiais
Vieną ar kitą monetą
Ir nieks nesupranta,
Niekas nežino,
Kad toje rankoje
Liepsnoja širdis,
Kuriai labai labai reikia
Tiktai mažo upelio
Ašarų...


3.Paskutinė kelionė

Paskutinė kelionė. Ant rankų
Tyliai iriasi skausmas sunkus.
Žvalgos medžiai ir kryžiai į dangų,
Kuriam meldės per amžius žmogus.

Buvo grožio, kančių ir nelaimių.
Skrista paukščiais, keliauta kalnais.
Juodas nuospaudų dryžius savaime
Neatėjo grublėtais delnais.

Jos namuos niekada mums netruko
Šilto žvilgsnio ir žodžio gaivos.
Jos giraitė beržų ir anūkų
Dar ilgai šitoj žemėje oš.

Kapas. Ašaros. Gėlės apsvaigę
Ir plačiai atsivėręs dangus.
Šitaip būdavo. Bus. Šitaip baigia
Paskutinę kelionę žmogus.

Sekėjai

Kaip Jūs mane suradote?